Autorius, institucija: Algimantas Grigas, Kauno technologijos universitetas

Mokslo sritis, kryptis: humanitariniai mokslai, menotyra, H003

Moksliniai vadovai: doc. dr. Vaidas Petrulis (Kauno technologijos universitetas, humanitariniai mokslai, menotyra, H003)

Menotyros mokslo krypties disertacijos gynimo taryba:
prof. dr. Kęstutis Zaleckis (Kauno technologijos universitetas, humanitariniai mokslai, menotyra, H003) – pirmininkas
prof. dr. Marija Drėmaitė (Vilniaus universitetas, humanitariniai mokslai, menotyra, H003)
doc. dr. Indrė Gražulevičiūtė-Vileniškė (Kauno technologijos universitetas, humanitariniai mokslai, menotyra, H003)
doc. dr. Eglė Navickienė (Vilniaus Gedimino technikos universitetas, humanitariniai mokslai, menotyra, H003)
prof. dr. Florian Urban (Glazgo meno mokykla, Jungtinė Karalystė, humanitariniai mokslai, menotyra, H003)

Disertacijos gynimas vyks Kauno technologijos universiteto Rektorato salėje (K. Donelaičio g. 73-402, Kaunas)

Su disertacija galima susipažinti Kauno technologijos universiteto bibliotekoje (Gedimino g. 50, Kaunas) ir internete: A. Grigo el. disertacija.pdf

© A. Grigas, 2026 „Disertacijos tekstą draudžiama kopijuoti, platinti, išleisti, viešai skelbti, įskaitant padarymą viešai prieinamu kompiuterių tinklais (internete), atgaminti bet kokia forma ir priemonėmis, įskaitant, bet neapsiribojant, elektroniniais, mechaniniais ar kitais būdais. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo 25 str. 1 dalimi, asmuo su negalia, kuriam kyla sunkumų perskaityti internete skelbiamos disertacijos dokumentą, ir kiek tai pateisinama konkrečia negalia, su prašymu dėl dokumento pateikimo kita forma turi kreiptis el. p. doktorantura@ktu.lt.“

Anotacija: Disertacijoje tiriamas architektūros kritikos reiškinys ir jo kaita sovietinėje Lietuvoje (1945–1990). Kvestionuojant vyraujančią kritikos sampratą, disertacijoje ji nagrinėjama ne tik kaip vieša publicistinė raiška, tačiau ir kaip platesnė profesinė bei institucinė praktika. Taikant kokybinio istorinio tyrimo metodologiją buvo atlikta sisteminga vienintelio architektūros profesinio žurnalo „Statyba ir architektūra“ analizė. Disertacija taip pat rėmėsi LSSR Architektų sąjungos archyvinių šaltinių analize, kritine viešojo architektūros diskurso analize, atvejų analize bei interviu su profesionalais. Remiantis architektūros kritikos žanro tyrimui pritaikyta analitine tipologija suformuota sovietmečio politiniam kontekstui pritaikyta metodologinė prieiga. Architektūros kritika buvo apibrėžta kaip daugiasluoksnis reiškinys, apimantis viešąsias, institucines ir profesines diskurso formas. Tyrimas parodė, kad architektūros kritika, išskyrus atskirus atvejus, veikė kaip ideologinio reguliavimo instrumentas. Vis dėlto nuo aštuntojo dešimtmečio vidurio architektai palaipsniui kritiką pritaikė savo profesiniams tikslams ir pavertė refleksijos bei savireguliacijos priemone. Platesne prasme disertacijoje teigiama, kad architektūros kritika sovietmečio Lietuvoje turėtų būti suprantama kaip istoriškai sąlygotas reiškinys, kurio formas, funkcijas ir vertinimo kriterijus lėmė politinių aplinkybių nulemtos institucinės sąlygos.